Gyvas maistas – ar jis sveikas?
Daug kalbama apie maisto įtaką sveikatai, vis daugiau žmonių domisi sveikais produktais, ieško parduotuvėse maisto pažymėto ženklais „ekologiškas“, „eko“, „bio“ ir t.t., tampa vegetarais, žaliavalgiais, gyvo maisto pasekėjais. Ką turėtume žinoti, nusprendę valgyti gyvą maistą? Kokie mitai susiję su šiuo maistu?
Kalbamės su augalinės mitybos specialiste Gintare Jonaityte.
Koks maistas yra gyvas? Kodėl jis sveikas?
Žmogaus energingumas priklauso nuo jo kūno išorinės ir vidinės švaros ir nuo valgomo maisto įsisavinimo. Užterštas oras, vanduo, gyvulinės kilmės maistas ir yra tie laisvieji radikalai (molekulės, turinčios elektronų trūkumą. Juos drąsiai galima pavadinti energetiniais vampyrais, nes gauna trūkstamą elektroną iš Jūsų ląstelių, su energija). Tyras, švarus oras, vanduo, augalinės kilmės maistas ir yra tie antioksidantai (molekulės, kurios turi tą papildomą elektroną, todėl neutralizuoja laisvuosius radikalus).
Geriausiai galime pasisavinti gyvą (augalinį) maistą, kuris skiriasi nuo „mirusio“ ne tik mitybine, bet ir biologine, energetine verte. Neorganinius cheminius elementus iš gamtos, augalai gali pasisavinti ir paversti juos organiniais (pvz.,augaluose yra žaliojo pigmento (spalvotos cheminės medžiagos), vadinamo chlorofilu. Sis pigmentas būtinas fotosintezei. Jis sugeria saulės šviesos energiją ir paverčia ją chemine energija).Kai vartojame nuolat ir ilgai nepilnavertišką, skurdų, „tuščių kalorijų“ maistą, mūsų organizmas užsikemša „maistiniais toksinais“, sumažėja jo energetiniai kanalai, atsiranda nuovargis ir sveikatos problemos. Visavalgio žmogaus organizmas įsisavina tik 5 proc. iš suvalgytų produktų, o likusieji 95 proc. yra visiškai neįsisavinami dėl organizmo fermentų priešlaikinio nualinimo, skirto suvirškinti stipriai apdorotą, gyvulinės kilmės maistą. Dalis pilnai nesuvirškinto maisto nusėda kaip toksinai, organizmas nebepajėgus nuo jų išsivalyti dėl užkietėjusių vidurių, paviršutinio kvėpavimo, vandens trūkumo, o dalis pašalinama.
Gyvas maistas – tai subalansuotas augalinės kilmės maistas, kuris nei auginimo metu, nei transportuojant, laikant nebuvo apdorotas nei chemiškai, nei kitais neorganiniais junginiais, aukšta temperatūra. Tai vaisiai, daržovės ir jų sultys, sėklos, riešutai, ankštinės ir grūdinės kultūros, šalto spaudimo aliejai, žaluma.
Tarp gyvo maisto ir žaliavalgystės galima dėti lygybės ženklą? Ar galima būti žaliavalgiu iš dalies? Pvz., kas antrą dieną ar du kartus per savaitę valgyti gyvą maistą? Ar, pvz., valgant virtas bulves, pupeles? Ar tada irgi pajusime kokią nors naudą organizmui?
Aš drįsčiau sakyti, kad žaliavalgystė yra didžioji gyvo maisto dalis. Populiaru versti gyvą maistą iš anglų kalbos („raw food“), bet ir tas augalinės kilmės maistas, kuris yra trumpą laiko tarpą gaminamas garuose (pvz., brokoliai) ar ankštinės kultūros (išmirkius jas, sudaiginus) taip pat nepraranda gyvybiškai reikalingų fermentų – enzimų.
Nerekomenduoju vaikytis etikečių šimtaprocentinis, 50 proc. žaliavalgis, vaisiavalgis, veganas ar pan. Jau vien tai, kad pradėsime valgyti daugiau šviežių žalumynų, vaisių, daržovių yra didžiulis žingsnis sveikesnės pilnavertiškesnės mitybos link. Taip pat svarbu nuolat stebėti save, įsiklausyti ir išgirsti savo vidinį balsą. Organizmas pajus ilgalaikį efektą, poveikį ir naudą, kai keisdami mitybos kryptį, laikysimės sistemos, nuoseklumo, motyvacijos, subalansuotumo, įvairovės, kompetentingų žinių principų.
Daugeliui gali atrodyti, kad gyvo maisto pasirinkimas nėra didelis, kad nusprendę valgyti tik gyvą maistą, racionas bus skurdus, kad tai bus labai sunku. Kokie mitai sklando apie gyvą maistą?
Mitai apie kažkokią kryptį atsiranda iš neteisingos, ne pilnos informacijos, nežinojimo. Kai pats išbandai ir patiri, tada mitų nekuri, o vadovaujiesi faktais, autentiška patirtimi. Mitai visi sukasi apie tą patį – ar žaliu maistu įmanoma išgyventi? Žmogus, valgantis tik žalią augalinės kilmės maistą, gauna daug augaluose sukauptos saulės energijos, o į jo organizmą patenkančios maistinės medžiagos pasisavinamos pačia natūraliausia forma – tokia, kokią davė gamta.
Pavardinsiu keletą mitų ir faktų apie gyvą maistą.
Mitas Nr.1. Žaliavalgiu būti sunku.
Faktas. Netiesa. Rūpintis savo mityba ir sveikata – įprotis, kuris yra įgyjamas. Yra visiškai nesunku ryte susiplakti kokteilį, nusiplauti vaisių ir daržovių ir tiesiog pasiimti jų su savimi kur eitum ar važiuotum. Taip pat bet kurio restorano meniu yra patiekalų iš šviežių daržovių, vaisių salotos, šviežių sulčių ir yra puikiausia galimybė pasirinkti ir susiderinti, kas tinka ir patinka lėkštėje.
Mitas Nr.2. Šis mitybos būdas „suryja“ daug laiko, reikalauja daug pastangų.
Faktas. Ne. Nebereikia praleisti valandų valandas prie verdančio puodo ar keptuvės, šių daiktų visai nebereikia. Net orkaitės nebereikia (nebent džiovinsite mažoje temperatūroje vaisius, daržoves). Fantazija gimsta su patirtimi. Žaliavalgystės pradžioje gal ir teks pasukti galvą, ieškoti žinių, kaip ką derinti ir suderinti, ruošiant patiekalus, bet, praktikuojant kiekvieną dieną,tai taps lengviau ir lengviau. Nulupti bananą užima 5 sekundes, išbandyk.
Mitas Nr.3. Tapus žaliavalgiu iš karto pajuntamas jėgų ir energijos antplūdis.
Faktas. Ne, jei pereinama staigiai, be jokio aiškaus plano, drastiškai.Jei žaliavalgiu tampamaplaningai, sąmoningai, tada, atsisakius įprasto maisto, organizmas pradeda adaptuotis, jis pradeda valytis, vyksta detoksikacijos procesas. Todėl gali būti pajuntama psichologinė įtampa, gali imti skaudėti galvą, pykinti. Tai vadinama organizmo valymosi krize. Ji gali tęstis nuo kelių mėnesių iki kelerių metų ir priklauso nuo to, kiek Jūsų organizmas užterštas. Kai organizmas išsivalo, jis pereina į naują etapą, tada pajuntamas jėgų antplūdis, lengvumas.
Mitas Nr.4. Žaliavalgystė – tai dieta.
Faktas. Ne. Tai gyvenimo būdas. Neretai žaliavalgiauti pradedama, norint numesti svorio ar spaudžiami ligos, tačiau iš esmės šis mitybos būdas – filosofija, holistinis požiūris, siejamas tiek su vidine, tiek išorine žmogaus ekologija – mintimis, emocijomis ir pan.
Mitas Nr. 5. Žaliavalgystė – tai tik žali vaisiai ir daržovės.
Faktas. Ne visai. Tai ne tik švieži vaisiai ir daržovės, bet ir džiovinti ar apdoroti iki 40-43 laipsnių (pvz,: „kepama duona“). Taip pat riešutai, sėklos, įvairūs daiginti grūdai ir sėklos, jūros dumbliai, žalumynai, vaistažolės, šalto spaudimo aliejai, medus.
Mitas Nr.6. Žaliavalgystė – brangus malonumas.
Faktas. Ne. Viskas priklauso nuo žmogaus noro ieškoti ir rasti: daržoves, vaisius, prieskonius galima pačiam užsiauginti, arba pirkti iš patikimų ūkininkų, turgavietėse, atsivežti iš kaimų (tikrai manau dauguma jų turime), vaistažoles patiems rinkti. Įsitikinimui pateikiu vienos dienos menu:
Pusryčiai: žaliasis kokteilis (žaluma+vaisius)= 0,3-0,5 Eur., daigintų kultūrų košė – 0,4 Eur.
Pietūs: salotos (daigintos sėklos+žaluma+daržovės+padažas)= 0,85 Eur., sriuba (daržovės, vanduo, avokadas)=0,85 Lt.
Vakarienė: vaisius (obuolys) ir baltyminės salotos (pvz.: su kinva, burnočiu) = 1 Eur.
Užkandžiai: šviežiai spaustos sultys, riešutai, sėklos – 0,5 Eur.
Viso:~4 Eur.
Dėkojame už pokalbį.
Gintarė Jonaitytė
augalinės mitybos specialistė
www.ambervita.net
El. paštas.: ambervita@ambervita.net
Mob.: +370 615 27522
VASAROS ATIDARYMO ŠVENTĖ – gegužės 30-31 d
