Ar guosti bendradarbį, sergantį depresija?
Kaip galima padėti artimajam, bendradarbiui, kuris pateko į depresijos spąstus? Specialistai sako, kad šiuo atveju daug didesnė yra veiksmų, o ne žodžių, nauda. Kita vertus, ir kalbėti su sergančiuoju depresija, reikia mokėti. Ko nevertėtų sakyti, žmogui, kurį vargina depresija?
Stengtis būti nuoširdžiu ir dėmesingu
Bendrauti su sergančiuoju depresija gali būti keblu: net labiausiai, Jūsų nuomone, tinkantis patarimas, gali sukelti atvirkštinį efektą. Vienas neatsargus žodis – ir sergančiojo įsitikinimas, kad jis silpnas, valios neturintis ir nieko gyvenime nesugebantis žmogus, tik sustiprės. Vienas depresijos požymių – vadinamasis „tunelinis“ mąstymas: kai žmogus negali realiai įvertinti situacijos, ją mato tarsi pro tamsius akinius, laukia tik blogiausio, nesugeba priimti adekvačių sprendimų, nemato galimybių permainoms. Suteikti vilties, kad situaciją galima pakreiti į gerąją pusę, – geriausia pagalba tokiu atveju. Bendravimas turėtų būti nuoširdus ir dėmesingas.
Kiekvieno žmogaus organizmas individualus, ir liga – depresija – taip pat individuali. Tačiau egzistuoja ir bendrų ligos požymių, ir bendrų rekomendacijų, kaip reikėtų elgtis su sergančiuoju. Šiame straipsnyje aptarsime paguodos žodžius, kurių nereikėtų sakyti sergančiajam depresija.
„Žinau, kaip dabar jautiesi“
Empatija, t.y. gebėjimas įsijausti į kito padėtį, tiesiogiai suprasti to žmogaus jausmus, be abejo, yra gerai. Tačiau vis dėlto geriau išlaikyti tam tikrą emocinį atstumą su sergančiuoju, ypač jei Jus nė nenutuokiate, kaip iš tikrųjų sunku Jūsų draugui. Nebent patys sirgote depresija ir tiksliai žinote, ką sakote? Tokiu atveju Jūsų patirtis gali būti naudinga, ir draugas supras, kad lygiai tokios pačios problemos gali varginti ir kitus žmones. Tačiau neužsimirškite – nekalbėkite vien apie save.
Kiekvienas žmogus savaip išgyvena depresiją. Todėl žodžiai „aš žinau“, sumenkina gilius sergančiojo išgyvenimus. Sakydami „dabar veikiausiai pasaulis tau visai ne mielas“, parodysite, kad suprantate, jog jo problemos rimtos, o kančios tikros, neišgalvotos.
„Suimk save į rankas“
Prieš duodami tokį patarimą, susimąstykite, kas yra depresija – liga ar tik tinginystės priedanga, užgaida? Be abejo, depresija yra liga. Tokiu atveju norėdami iš tikrųjų padėti, neturėtumėte sakyti tokių frazių, kaip „suimk save į rankas“ ar „daugiau šypsokis“. Sveiki, nesergantys depresija, nė nesusimąsto, kaip išsekina ši liga, kaip iškankina nemiga, nesugebėjimas susikoncentruoti, sutelkti dėmesio. Depresijos smūgis gyvenimo kokybei itin stiprus. Tai nėra valios stokos liga, todėl ir šie patarimai nepadės, nes žmogus nėra pajėgus keistis pats, be specialistų pagalbos. Todėl svarbu tinkamai ligą gydyti, nes negydoma depresija savaime nepraeis, tik gilės. Depresiją sukelia tam tikros priežastys, ir tik jų pašalinimas gali padėti suvaldyti ligą.
„Neliūdėk“
Netinkamas siūlymas, kaip ir prieš tai aptarti „suimk save į rankas“ ar „daugiau šypsokis“. Vargu, ar sergantysis depresija gali pasinaudoti šiuo patarimu. Užtat pasijusti dar blogiau po tokio patarimo, iš tiesų gali. Vietoje nieko vertų patarimų, specialistai rekomenduoja paprasčiausiai išklausyti sergančiojo. Nereikia komentuoti, patarinėti, tiesiog, kantriai klausyti. Jeigu sergantis depresija žmogus galėtų pralinksmėti, nustoti liūdėti, jis taip būtų pasielgęs ir be Jūsų raginimų.
„Reikia susiimti dėl vaikų“
Padėti sergančiam depresija žmogui, kuris turi vaikų, yra sunkiau. Sakydami „turi susiimti dėl vaikų“, nuoširdžiai tikite, kad, primindami apie vaikus ar siūlydami pagalba juos prižiūrint, motyvuojate sergantįjį. O iš tikrųjų, po tokių žodžių jis dar labiau išgyvens, o jo įsitikinimas, kad jūs jį laikote blogu tėvu, tik sustiprės.
Norėdami padėti žmogui primindami jam apie meilę vaikams, surenkite išvyką į gamtą ar kokį kitą susitikimą, į kurį pakvieskite jį kartu su vaikais. Toks kvietimas nuskambės ne kaip kaltinimas, o kaip noras būti naudingu.
„Visos problemos tavo galvoje“
Šis patarimas taip pat, kaip ir ankstesnieji, sumenkina sergančiojo jausmus, kuris negali pasveikti vien minties galia. Jau minėjome, kad depresija yra liga, kurią būtina gydyti. Viena iš veiksmingų depresijos gydymo krypčių yra kognityvinė elgesio terapija. Ši terapijos rūšys atsirado neseniai – apie 1960-1970-uosius metus, o jos pradininkai JAV psichoterapeutai Albertas Elisas ir Aronas Bekas. Terapijos pagrindą sudaro mokslo įrodytas faktas, kad žmogaus savijautą nulemia jo mąstymas, t.y. kaip jaučiamės priklauso ne nuo įvykių, aplinkybių, o nuo to, kaip juos vertiname. Todėl vienas iš kognityvinės terapijos tikslų yra suvokti žmogaus mąstymo ypatumus, negatyvias mintis ir formuoti naują, pozityvų, adekvatų mąstymą ir elgesį, kuris padėtų sumažinti depresijos simptomus ar juos panaikinti.
Jeigu depresija serga artimas žmogus, dėl jo ligos galite pradėti kaltinti save, taip pat nerimauti, kad su sergančiuoju elgėtės netinkamai ir todėl Jūsų santykiai atšalo. Tačiau tai klaidinga nuomonė. Jus nekalti, o sergantysis yra nutolęs, svetimas, nes liga izoliuoja jį, atima jausmus.
„Yra žmonių, kuriems dar blogiau“
Taip sakydami tarsi bandote vertinti situaciją objektyviai. Problema, kad sergantysis savo padėties nesugeba suvokti objektyviai. Norėdami padėti, turite pripažinti, kad žmogus kenčia, o nesumenkinti jo išgyvenimų. Dažniausiai taip bandoma paguosti, nes paprasčiausiai nežinoma, ką sakyti, kaip elgtis, bet norint sušvelninti situaciją. Vietoje raginimų sergančiajam būti objektyviam, specialistai rekomenduoja paprasčiausiai patylėti, pabūti kartu, šalia. Gaila, bet ne visada galime apsaugoti žmogų nuo skausmo, tačiau visada galime pasistengti jį palaikyti. Ir ką nors kalbėti ne visada yra būtina. Tiesiog būti šalia. Vien tai, kad sergantysis tuomet nesijaus vienišas, jau yra pagalba kovoje su depresija.
Kodėl esame pažeidžiami ir įsileidžiame depresiją?
Depresija vadinama XXI amžiaus maru. Lietuvoje atlikto depresijos paplitimo tyrimo duomenimis, klinikinė depresija pasireiškia apie 10 proc. moterų ir 4 proc. vyrų. Žmogui senstant tikimybė susirgti depresija didėja: dažniausiai apie 20-50 metus. Depresija dažniau serga vieniši, išsiskyrę žmonės.
Depresijos priežastys nėra iki galo išaiškintos. Mokslininkai mano, kad ligai vystytis įtakos turi biologinių, socialinių, psichologinių, netgi politinių veiksnių visuma. Įtakos turi ir paveldimumas, ir negatyvūs įvykiai: nesėkmės darbe, skyrybos, netektys. Depresija gali sukelti ligos – neurologinės (Parkinsono liga, epilepsija, augliai, infekcijos, traumos, smegenų kraujotakos sutrikimai), endokrininės ( skydliaukės ir prieskydinių liaukų funkcijų sutrikimai), vitaminų trūkumas (B12, C, folio rūgšties stoka), jungiamojo audinio ligos, širdies, plaučių, inkstų, onkologinės. Depresija gali vystytis po gimdymo, po operacijos, dėl medikamentų, alkoholio.
Pasaulio sveikatos organizacija įspėja, kad depresija yra vienas svarbiausių visuomenės negalios ir naštos šaltinių. Jos atvejai sudaro 5,4 proc. visuomenės ekonominės naštos ir 47 proc. neuropsichiatriniams sutrikimams tenkančios naštos.
