Ką turėtų padaryti ir ko nedaryti tėvai, kad vaikas jaustųsi laimingas?
Visi tėvai svajoja, kad jų vaikai būtų sveiki ir laimingi, ir to siekia vadovaudamiesi savo patirtimi, išmintimi, intuicija, žinių semiasi skaitydami literatūrą ar lankydami paskaitas.
Kaip gi elgtis tėvams, kad vaikas būtų laimingas? Juk vaiko laimė – tai ne tik švarios sauskelnės, vėliau – madingi apdarai, sveikas maistas ir krūva žaislų… Kokių poreikių turi vaikas? Kaip ir kokį pagrindą turėtų pakloti tėvai, kad jų vaikas jaustųsi laimingas?
Kalbamės su psichologe Karolina Bajoriūniene.
Kaip auginti laimingus vaikus? Su meile ir kantrybe, atsakys daugelis. Tačiau iš praktikos žinome, kad kantrybės ir dėmesio neretai pritrūksta. Kaip sukurti meilės ir saugumo atmosferą vaikams?
Svarbiausia, ką tėvai turėtų duoti, suteikti vaikui yra ne stogas, ne maistas, ne drabužiai ar šiuolaikinės priemonės, o žinia, kad jis yra mylimas toks koks yra, saugus, ten kur yra, kad kartais dėl jo elgesio tėvai gali pykti, bet niekuomet nenustos jo mylėti. Mylimas vaikas jaučiasi saugus, o saugus – mylimas.
Bet koks tėvų elgesys, ne tik tiesioginis pamokymas ar perteikiama informacija, kiekvienas veiksmas ar žodis turi tam tikrą užslėptą informaciją. Dažnai tėvai norėdami gero ir pabardami vaiką jam sako – tu negeras, blogas ar pan. Vaikas iš šių žodžių išgirsta, kad jis visas, pilnai ir nedalomai yra vienas didelis neigiamas sutvėrimas. Konsultacijų metu stebėjau, kaip mama labai kantriai savo 3 metų besiožiuojančiai dukrai sakė, kad ji yra negera, turi pagalvoti, ką daro… Rezultato nebuvo. Tik tuomet, kai mama pasakė: „tu juk esi visai kitokia, bet šiuo metu tavo elgesys yra netinkamas“, vaiko reakcija kardinaliai pasikeitė. Kad mažas vaikas nejaučia didelio skirtumo tarp formuluojamų žodžių, atrodo tik suaugusiems. Žinutė einanti „tarp eilučių“ girdima labai gerai.
Ko niekada neturėtų daryti, sakyti savo vaikams tėvai? Didžiausios tėvų klaidos?
Kaip ir prieš tai minėta klaida, yra dar kelios, dažnai pasikartojančios, reikšmingos vaikams ir visai nepastebimos tėvams. Pats blogiausias dalykas, ką tėvai gali pasakyti savo vaikui – jei tu … aš tavęs nemylėsiu. Tėvai turėtų aukso raidėmis įsirašyti sau mintyse geležinę taisyklę, jokiais budais, prie jokių aplinkybių net netyčia, nevalia suteikti vaikui abejonių jūsų meile.
Dar viena grubi klaida yra lyginimas su kitais. Tikiu, dažnai iš gerų paskatų, norėdami, kad vaikas pasistengtų, dėtų daugiau jėgų, pasitikėjimo savimi į kažkokį sunkiau besisekantį dalyką, tiesiog parodome jam pavyzdį, kuriuo, mūsų galva, jis galėtų sekti. Tačiau pasakymas – pažiūrėk, Petriukas tai …., o tu …. Tėvai ne skatina vaiko savigarbą ir pasitikėjimą savimi, o priešingai ją mažina. Vaikas palyginimus girdi – „Norėčiau, kad mano vaiku būtų Petriukas“. Ar tikrai norime būtent tai pasakyti savo vaikui? Palyginimas su kitais, gali būti tik neigiamuose dalykuose, kai jūsų vaikui geriau sekasi arba norite parodyti, kad kitam gali būti blogiau nei jam.
Kita klaida – bet koks atstūmimas ar nuvertinimas vaiko problemų. Kai užsiėmę, suirzę, pavargę tėvai atstumia vaiką, neišklauso jo arba sumenkina jo išsakytą problemą (nėra čia ko taip nervuotis, tai yra smulkmena, praeis). Vaikas tikrai gali pasijausti ir pats esantis nereikšmingas. Šiuo atveju siūlau prisiminti save vaikystėje, paauglystėje. Juk ir patiems draugo piktesnis žvilgsnis ar negautas saldainis atrodė didžiausia pasaulio tragedija. Siūlau atsisakyti palyginamojo principo, kad jei man tas nėra svarbu ir atrodo nereikšminga, nereiškia, kad ir vaikui yra ar turi būti taip pat. Kiekvienas subjektyviai išgyvename jausmus ir jų dydis yra žinomas išskirtinai tam, kuris juos jaučia.
Yra ir kitų klaidų, tik jos rečiau arba ne taip aštriai pasireiškia ar turi mažiau liekamųjų reiškinių. Iš tiesų, neįmanoma tobulai užauginti vaiką, nesuteikus nei vienos psichologinės dilemos, blogumo ar traumos. Tačiau tai nereiškia, kad galime beatodairiškai elgtis su mūsų mažaisiais, priešingai – turėtume pasistengti žalą sumažinti.
Kitas niuansas, viskas ką minėjau, nėra panacėja ir nereiškia, kad su vaiku turime elgtis kaip su „mėlynąja gėlele“. Jei tuomet, kai vaikas kreipiasi pagalbos, mes tikrai neturime laiko ar esame pernelyg išvargę, netūrėtume per prievartą bendrauti su vaiku ir sukandę dantis klausytis subjektyviai jam svarbių išgyvenimų. Jokios traumos vaikas nepatirs, jei tėvai šiuo metu negalėdami skirti jam pakankamai savo laiko ir dėmesio, draugiškai apie tai jam pasakys ir informuos, kada, po kiek laiko galės su juo pabendrauti. Be abejo, jei tik tai neliečia neatidėliotinų klausimų, keliančių pavojų vaiko sveikatai ar gyvybei.
Sakoma, kad vaikai mokosi iš tėvų elgesio. Ar tikrai taip? Juk kartais matome geras šeimas, kurių vaikai blogai elgiasi? Kiek svarbus vaikams tėvų elgesys, jų tarpusavio santykiai, santykiai su artimaisiais, draugais, kaimynais?
Tai yra viena pagrindinių taisyklių tėvams. Dažnas pavyzdys – tėvai mokina vaiką valgyti prie stalo, vaikas stengiasi atitikti reikalavimus, tuomet ateina tėtis (brolis, mama, kt. namiškis), įsideda maisto į lėkštę ir nusineša prie kompiuterio, televizoriaus ar kitur. Kas tokiu atveju turi formuotis vaiko mintyse, ką mes norime tuo pasakyti? Dažniausiai tai dvigubų standartų pavyzdys. Dažnai, kai tėveliai kreipiasi pagalbos į specialistus dėl vaiko elgesio, jie išgirsta keistą pasakymą, kad vaikas yra tarsi veidrodis namie vykstančių procesų, tik tai kartais gali būti kreivas veidrodis, iškreipiantis vaizdą kategoriškai priešingai. Tačiau kad ir koks bebūtų kraštutinumas, jis bet kuriuo atveju yra kraštutinumas, o tai irgi nėra gerai.
Jei nenorime, kad vaikas keltų balsą, būkim mieli, patys to nedarykime, jei norime, kad vaikas sugebėtų atsakyti už savo elgesį ir mokėtų atsiprašyti, parodykime jam pavyzdį kaip tai yra daroma.
Papildoma klaida daroma tėvų, tai bandymas būti autoritetu ir visažiniu visame kame. Pavyzdys: vedamas skiepyti vaikas visuomet klausia ar skaudės. Dažniausias mamos/tėčio atsakymas yra ne. Taip, šiuo atveju mes norime pasaugoti ilgiau vaiko ramybę. Bet neapsigaukime, iš tiesų saugome save, nuo jo ašarų ir baimių. Tačiau taip meluodami vaikui, mes tampame melagiais jo akyse ir labai greitai galime netekti autoriteto įvaizdžio, kurio taip užsispyrę siekiame. Pastebėjau ir kitą momentą – tėvai bando mokinti vaiką atsiprašyti, tačiau retai, o gal net niekada to nedaro patys. Ar tikrai taip tobulai viską žinome, niekad nesuklystame, kad neturime už ką atsiprašyti? Netyčia išsprūdus piktesniam žodžiui, pakėlus toną ar pan. yra labai sveika tiek vaikui, tiek kuriamam ryšiui su juo, tiesiog, nuoširdžiai atsiprašyti. Tokiu atveju nušaunami keli zuikiai iškart. Mokiname vaiką reikiamoje situacijoje atsiprašyti ir kitas – parodome, kad esame žmonės, ne dievai ir ne visažiniai. Be abejo, tėvų atsiprašymas netūrėtų būti savęs žeminimas ir maldavimas atleidimo, tai tūrėtų būti suaugusiojo pripažinimas, kad pasielgė neteisingai, tačiau atleistinai.
Kaip nepakenkti vaikui? Kaip pastebėti jo gabumus ir padėti jam atsiskleisti? Kaip jo nesužlugdyti, neužgniaužti?
Svarbiausias uždavinys tėvams yra kiek įmanoma atsiriboti nuo savo vaikystės svajonių ir nebandyti jų įgyvendinti per vaiką. Dažnai matome, kaip mamytė norėjusi vaikystėje lankyti baletą, bet dėl kažkokių priežasčių to nedariusi ar to netekusi, šiandien veda apsiašarojusią savo dukrą į baleto mokyklą ir pasakoja noro, o gal ir talento baletui neturinčiam vaikui, kaip tai yra nuostabu. Tėvų norai yra suprantami, bet kad ir kaip sunku bebūtų, reikia suvokti, kad vaikai turi savo asmeninius gebėjimus, norus ir talentus, kurie nebūtinai turi sutapti su tėvų lūkesčiais.
Svarbu pastebėti ir kitą medalio pusę – jei vaikas pats pasirinko būrelį/užsiėmimą, o iškilus pirmam sunkumui nori jo atsisakyti, tuomet jau tėvai turi įsitraukti ir galbūt neleisti to padaryti. Apskritai, prieš apsisprendžiant dėl būrelio pravartu su vaiku sudaryti žodinę sutartį, kokios trukmės bus „bandomasis periodas“, po kiek laiko galima bus svarstyti ar vaikui šis užsiėmimas tinka, ar lankys jį toliau.
Kaip auklėti neauklėjant ir kartu ugdyti pareigingumą, atsakomybės jausmą, kt.?
Tai yra labai slidus ir trapus vidinis balansas. Pasiūlyčiau apsidairyti aplinkui ir pagalvoti, kas subjektyviai jums yra „apsileidę tėvai“ ir kas yra „hiperglobojantys tėvai“. Abi šios priešingybės yra blogis, o geriausias auklėjimas slypi auksiniame viduriuke. Iš tiesų, yra labai pravartu žinoti savo vaiko gebėjimus pagal amžių. Pasidomėti literatūroje, apsižvalgius aplinkui. Tuomet skatinti tai, ką jis jau geba ir mokinti to, ko jam jau laikas mokintis. Iš tiesų, tobuli tėvai yra tie, kurie nesiekia tokiais būti, bet nuoširdžiai stengiasi, atsakingai ugdo vaiką ir ruošia vaiką išėjimui iš gimto lizdo. Tam geriausiai gali padėti suvokimas, kad vaikus gimdome ne sau, o jiems, todėl turime juos paruošti tokiai visuomenei ir gyvenimui, kuris jų laukia, o ne kokio mes jiems linkėtume.
Kokius žaidimus žaisti? Pvz., nemažai žaidimų (ypač berniukų) yra kariniai, jie šaudo, kariauja, žudo ir pan. Ar tokie žaidimai gali kenkti?
Vaidmenų žaidimai yra visiškai natūralus ir netgi reikiamas užsiėmimas. Berniukai, kaip ir priklauso lyties identifikacijai, imituoja kovos veiksmus. Mergaitės, imituoja žaidimus susijusius su namų ūkiu, vaikų auginimu. Visa tai tarsi repeticijos prieš tikrą gyvenimą. Stebint vaikų žaidimus galima gauti ne mažai informacijos apie besiformuojančias schemas ir būsimus, reikalingus gyvenimui modelius. Kaip ir „namų“ žaidimai, taip ir „kovos“ žaidimai, tai perkeltine prasme susiformavęs požiūris, nuomonė, savęs ir savo vietos, pozicijos pajautimas. Berniukų kovos, tai nėra tiesioginis kariavimas, tai labiau pasiruošimas konkurencijai, su kuria ir susiduria užaugę. Kaip maži kačiukai žaisdami su siūlų kamuolėliais tobulina medžioklės instinktus, taip ir mūsų mažieji, tobulina sau ateityje reikiamus įgūdžius. Tėvų vaidmuo vaikų žaidimuose tūrėtų būti labiau prižiūrintis ir nukreipiantis. Svarbu stebėti, kad vaiko žaidimai nebūtų vienalyčiai, t.y. tik kariavimas ir dar grubiai, siekiant nuolat laimėti bet kokia kaina ir pan. Nūdienos didžiausia problema yra kompiuteriniai žaidimai. Ten taip pat tūrėtume sekti ir kokius žaidimus vaikas žaidžia, ir kiek laiko praleidžia prie tų žaidimų. Per ilgai „paskendus“ kompiuteryje, gresia atsiribojimas nuo realaus socialinio bendravimo. Be pamokų ruošos, laisvalaikiui praleisti, prie kompiuterio ekrano tikrai pakaktų praleisti ne daugiau kaip 1 val. per dieną.
Kodėl vaiką baudžiu, o vėliau dėl to apgailestauju, verkiu ir norėdama išpirkti kaltę, perku žaislų ir pan. Kokie būtų patarimai? Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis tėvai?
Už nepelnytą bausmę tikrai galima atsiprašyti ar net bandyti ją atpirkti, bet tik su sąlyga, kad ši tikrai buvo pateikta įsikarščiavus, neapgalvojus ar smarkiai supykus. Priešingu atveju tampame melagiais savo vaiko akyse ir kitą kartą mažėja paklusnumo galimybė. Tačiau realių, atitinkančių nusižengimą bausmių negalima atšaukinėti. Bausmės vaikams nesudaro psichologinės traumos, jei atitinka nusižengimo dydį ir yra suprantamos pačiam vaikui. Kartais bausmės taikytinos kaip motyvacijos šaltiniai. Vaikas nenorėdamas gauti bausmę žino, kad reikia atlikti namų darbus ar pavestas užduotis. Per didelį atgailavimą mumyse skatina gailestis vaikui ir savo „gerumo“ praradimas. Iš tiesų, yra labai nemalonu būti „negeru“ savo vaikui. Tačiau kartais turime atsakyti sau į klausimą, kas šiuo metu yra svarbiau – ar šioje vietoje nubrėžti vaikui aiškias ribas, galbūt netgi prevenciškai ar išlikti geru, rizikuojant pasekmėmis.
Iš principo norėdami nubausti vaiką galime eiti ir kitu keliu – pasiūlykite vaikui pačiam pasakyti, kaip jo manymu jis pasielgė ir kokia galėtų būti už tai bausmė. Kartais pravartu padaryti pauzę ir neiškėlinėti verdikto iškart. Luktelkite, patys aprimkite ir tuomet turėsite didesnę galimybę bausti racionaliai. O jei jau pateikėme vaikui bausme, reikėtų jos laikytis. Todėl svarbu, kiek racionali ji bus. Juk „niekada daugiau nevažiuosi pas močiutę“ skamba iš ties nerealiai. Tokią bausmę tikrai drąsiai galima atsiiminėti, bet būtinai ją pakeičiant racionaliąja. Tačiau jei uždraudėme visą savaitę žiūrėti filmukus, tai šio reikalavimo tikrai tūrime laikytis.
Taip pat pažymėtina, kad bausmės neturi liesti būrelių, kaip mėgstamos veiklos lankymo. Kadangi būrelis, tai labiau panašu į mokyklą, o kokia bausmė, jei kaip bausmę uždrausime vaikui eiti į mokyklą.
Dėkojame už pokalbį.
Psichologė Karolina Bajoriūnienė
tel. +37060029095
tinklalapis: http://www.porupsichologas.lt
