Aktualijos, Bendravimas biure

Kada konkurencija tarp darbuotojų peržengia ribas?

Situacija, kai keli darbuotojai susibičiuliauja, padeda vienas kitam, tačiau su kitais komandos nariais nesidalija būtina informacija, netgi kliudo jiems dirbti, nes nori atrodyti pranašesni, daugiau uždirbti ir dėl to nesidrovi lipti per galvas, tikrai žinoma daugeliui. Ar visada konkuruoti yra blogai? Kodėl ir kada konkurencija tampa nesveika?

Kalbamės su viešosios įstaigos „GEBU“ psichologe Lina Gervinskaite-Paulaitiene.

Sakoma, kad sveika konkurencija padeda, nes motyvuoja darbuotojus geriau dirbti, dėl ko galiausiai išlošia visi – ir darbuotojas, kuris tobulėja, ir darbdavys, nes verslas klesti. Kokie sveikos konkurencijos požymiai?

Sveikos konkurencijos metu skatinamas darbuotojų aktyvumas, produktyvumas, kūrybiškumas, noras pasiekti kuo geriausių rezultatų nekenkiant kitiems, sudaromos galimybės mokytis iš klaidų. Tokioje darbo aplinkoje kiekvienas darbuotojas jaučia ir stengiasi atlikti užduotį kiek įmanoma geriau. Sveika konkurencija skatina nuolat tobulėti, vystyti esamas kompetencijas ir įgyti naujų, taip pat ieškoti naujų, nestandartinių būdų  ar sprendimų darbui atlikti. Išlieka orientacija į darbo rezultatą, jo kokybę, o ne tik noras laimėti bet kokia kaina.

Sveikos konkurencijos metu situacija, kai kolega sėkmingai įveikė užduotį, motyvuoja  daugiau dirbti, stengtis, siekti sėkmės. Nesveikos konkurencijos atveju, kolegos sėkmė slegia, kyla pavydas, nepasitenkinimas, noras imtis destruktyvių veiksmų kitam laimėjimui pasiekti.

Kada ir kodėl konkurencija perauga į nesveiką, į  darbuotojų savanaudiškumą, pavydą,  ima trukdyti dirbti? Kokie nesveikos konkurencijos požymiai? Kaip pastebėti, galbūt jau pats negražiai elgiuosi su kolegomis?

Jei koncentruojamasi į norą nugalėti, o ne į darbo produktyvumo didinimą, tikslų siekimą ar užduoties atlikimą, jau galima galvoti apie nesveiką konkurenciją. Kai konkuravimas, noras būti pirmesniam ir geresniam nebėra tiesiogiai susijęs su darbu, tai jau ženklas, kad konkurencija tikrai nėra sveika. Noras laimėti, būti pranašesniam už kitus ir to siekimas gali skatinti užsiimti ne darbine veikla ir to siekti kitomis priemonėmis, o ne daugiau, geriau dirbant, įtraukiant kitus į užduočių atlikimą, o kaip tik skatinti atsiribojimą, net kenkimą vienų kitiems.

Nesveika konkurencija būna ir tada, kai rezultatas ir jo pasiekimas tampa pats svarbiausias dalykas darbe ir nebėra jokio rūpinimosi darbuotojo sveikata, savijauta. Kai darbuotojas jaučiasi nesaugiai ir nenori dalytis savo idėjomis ar sunkumais (kuriuos iš esmės bendradarbiaujant būtų lengviau išspręsti) su kolegomis, tai taip pat yra nesveikos konkurencijos ženklas.

Pačiam svarbu nuolat galvoti, kodėl aš konkuruoju, ką man duoda konkurencija, dėl kokių priežasčių aš siekiu laimėti. Ar noriu kuo geriau atlikti darbą, o gal jau darbo kokybė man nebesvarbi ir norisi tik būti pirmesniam už kitą bet kokiomis priemonėmis. Svarbu pažiūrėti į situaciją ir iš kitų žmonių perspektyvos, pažiūrėti, ar nekenkiate kitam žmogui.

Ką daryti, jei kolega nesidalija reikalinga informacija, prisiima svetimus nuopelnus, skundžia vadovui? Ar veltis į konfliktus, aiškintis ar nekreipti dėmesio?

Darbo atmosfera, darbuotojų tarpusavio santykiai yra labai svarbūs darbo motyvacijai ir savijautai darbe. Jei darbuotojas jaučia, kad patiria daug neteisybės, tai kenkia ir jo motyvacijai dirbti. Nereikėtų veltis į destruktyvius konfliktus ar bandyti atsakyti tuo pačiu, tačiau spręsti situaciją yra būtina. Konstruktyvus, į situacijos sprendimą orientuotas pokalbis gali padėti tokiose situacijose. Jei tarpusavyje kolegoms sprendimo rasti nepavyksta, galima atkreipti ir vadovo dėmesį, bet vėlgi neskundžiant kitų, o ateinant į jo kabinetą su konstruktyviais, dalykiniais pastebėjimais, pasiūlymais darbui tobulinti ar pan.

Kaip turėtų elgtis vadovas, jei tarp kolegų įsižiebė nesveika konkurencija?

Vadovas turėtų nustatyti aiškias ribas, kaip konkuruoti priimtina, kaip – ne. Visiems darbuotojams (ir pačiam vadovui) turėtų būti labai aišku, koks elgesys yra tinkamas, o koks neetiškas. Vadovas turėtų užtikrinti tokią darbo atmosferą, kurioje kenkimas kitam nebūtų priimtinas. Jei tokios ribos nebuvo nustatytos anksčiau, vadovas vis tiek turėtų reaguoti į nesveikos konkurencijos atvejus, kalbėtis su darbuotojais, padėdamas jiems ieškoti būdų dirbti kartu arba tinkamai konkuruoti, nekenkiant kitiems ir sau.

Darbdavys turėtų būti tinkamas pavyzdys, neįsitraukiantis į nesveiką konkurenciją su kitais vadovais (jei tokių yra) ar kitais darbuotojais, taip pat kitų įmonių atstovais. Vadovo elgesys veikia darbuotojus, jis savo elgesiu demonstruoja, kas yra tinkama, galima, leidžiama konkuruojant, ir kas ne. Jei vadovas žodžiais skatina konkuruoti sveikai, tačiau pats taip nesielgia, tikėtina, kad žodžių poveikis bus mažesnis už jo demonstruojamo elgesio pavyzdį.

Taip pat svarbu, kad vadovas darbuotojus skatintų ne tik už rezultatus, bet ir už bendradarbiavimą, pagalbą kitiems ir pan. Jei vadovas kreipia dėmesį tik į pasiektą rezultatą ir jam nesvarbu, kaip rezultatas buvo pasiektas; jei paskatinimai, atlygis ar kitokie apdovanojimai yra suteikiami tik už individualius rezultatus ir nieką kitą, darbuotojai gali lengviau įsitraukti į nesveiką motyvaciją.

Ar visada reikia skatinti konkurenciją, gal geriau skatinti komandinį darbą?

Tikrai ne visada reikia skatinti konkurenciją. Tai labai priklauso nuo darbo pobūdžio ir nuo darbuotojų asmeninių ypatumų. Sveika individuali konkurencija gali padėti pasiekti gerų rezultatų vienais atvejais, komandinis darbas bus daug efektyvesnis kitais atvejais. Komandinis darbas, bendri tikslai komandai ar bendri tikslai derinami su individualiais tikslais darbuotojams gali padėti pasiekti sėkmingiausių rezultatų daugelyje darbų. Komandinis darbas padeda panaudoti stipriąsias savybes siekiant tikslų, gali padėti skatinti kūrybingumą, kūrybišką problemų sprendimą, padeda išlaikyti „sportinį azartą“ dirbant.

Ar visi žmonės, darbuotojai gerai jaučiasi darbe, kuriame skatinama konkurencija? Kokiems žmonėms tai galbūt visai nepriimtina?

Tikrai ne visi žmonės gerai jaučiasi darbe, kur konkuruojama. Žmonės skiriasi pagal tai, kiek konkurencija juos motyvuoja ir kiek, priešingai, mažina motyvaciją dirbti ar net skatina pasitraukti iš tokių situacijų/darbų, kur tenka konkuruoti. Kai kurie žmonės konkurencijos situacijas priima kaip grėsmę, tai kelia stresą, kenkia susikaupimui darbe, darbo atlikimo kokybei. Jei darbuotojas nėra stipriai pasitikintis savimi, nors ir turi tinkamų kompetencijų darbui, gali būti, kad konkurencija trukdys jam panaudoti visas savo galimybes atliekant užduotis dėl per didelio streso.

Taip pat yra darbuotojų, kuriems bendradarbiavimas, geri santykiai tarp kolegų, gera kolegų savijauta, gera, draugiška atmosfera darbe  yra daug svarbesni už laimėjimus. Tokie darbuotojai teiks pirmenybę komandiniam darbui, kur yra galimybės dirbti kartu, padedant vienas kitam, puoselėjant, išlaikant gerus tarpasmeninius santykius. Šie žmonės nenoriai dirba konkurencijos sąlygomis, jei turi galimybę, geriau renkasi nekonkuruoti.

Yra žmonių, kuriems svarbiausia konkuruoti patiems su savimi, t.y. vis geriau atlikti darbą, tobulinti savo įgūdžius, įveikti vis didesnius iššūkius. Ir tai juos geriausiai motyvuoja darbui. Jei išorinė konkurencija su kitais žmonėmis nedera su tomis sritimis, kur žmogus linkęs konkuruoti su savimi, tai taip pat gali kenkti darbo motyvacijai ir savijautai darbe.

Darbuotojai, kurie labai sunkiai išgyvena pralaimėjimus, irgi gerai nesijaus darbe, kur nuolat vyksta stipri konkurencija. Žmonės, kurie pralaimėjimus konkurencijoje stipriai sieja su saviverte ar labai save už tuos pralaimėjimus baudžia, kaltina, graužia, sunkiau prisitaikys itin konkurencingoje aplinkoje arba patirs daug streso pralaimėjimų atvejais.

Dėkojame už pokalbį.

Viešosios įstaigos „GEBU“ psichologė (www.gebu.lt) Lina Gervinskaitė-Paulaitienė,

el.  paštas: lina@gebu.lt, tel. +370 698 39391.