Kaip saugiai įsilieti į darbą po vaiko auginimo atostogų?
Vaiko gimdymas, auginimas – laikas, kai moteris atitrūksta nuo darbo, kai ją domina visai kiti rūpesčiai, kai ji pamiršta apie karjerą. Tiesa, vienoms – tai nuostabus vaiko stebėjimo metas, o kitos gana greitai pavargsta nuo namų, joms trūksta veiklos, tad nori kuo skubiau grįžti į darbą. Kaip saugiai ir be didelių stresų į jį sugrįžti? Juk galėjo pasikeisti kolektyvas, o ir į Jūsų vietą galėjo būti priimtas kitas darbuotojas?
Kalbamės su psichologe-psichoterapeute Rūta Butkute.
Kaip nuspręsti, kada geriausiai grįžti į darbą po vaiko auginimo atostogų?
Sprendimą dėl grįžimo į darbą – anksčiau ar vėliau – po vaikelio auginimo atostogų lemia daugelis veiksnių – pačios mamos asmenybė, vaikelio poreikiai ir sveikata, darbo pobūdis, finansinė šeimos padėtis, tėvo ar kitų šeimos narių palaikymas ir pan. Jeigu yra galimybė ir pačios mamos nesijaučia blogai, rekomenduojama su vaikeliu būti apie 2–3 metus. Tačiau kiekviena situacija yra unikali, individuali, ir nemanau, kad gali būti griežtas skirstymas, kaip turėtų būti. Juolab kad įvairiose šalyse skiriamas itin skirtingas laikas, kiek mama gali būti vaiko auginimo atostogose, – nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.
Pirmieji metai su vaikeliu ypač svarbūs, nes kuriasi šiltas emocinis ryšys su mama, kuris daro didelę įtaką vėlesniam vaiko gyvenimui. Tuo metu itin svarbus nuolatinis, saugus ir nuoseklus santykis su mama ar kitu vaikeliui artimu žmogumi. Kaip svarbu yra kurti saugų santykį su vaiku, taip ir itin svarbu pasirengti ir išsiskyrimui su juo vėl sugrįžtant į darbą – labai svarbu, kad tai nevyktų staiga, netikėtai ir nepasirengus visiems šeimos nariams.
Kodėl nelengva grįžti į darbą – juk moteris grįžta ten, iš kur išėjo, t.y. kur dirbo ir viskas jai buvo žinoma – ir darbas, ir kolegos, ir atmosfera?
Vaikelio gimimas – labai didelis pokytis, kuris keičia gyvenimą, ritmą, prioritetus, kartais ir vertybių sistemą. Grįžimas į darbą gali būti nerimą keliantis įvykis, nes pokyčiai vyko ir pačios mamos gyvenime, tačiau dažnai ir darbo aplinkoje. Gali būti, kad pasikeitė kolektyvas, atsirado kitokia bendravimo kultūra, gal pakito įmonės vertybės, strateginiai tikslai. Dažnai bijomasi, kad prarasta anksčiau įgyta kompetencija, atsiranda didesnė konkurencija, ypač kai šalia dirba neturintieji vaikų, kurie daug daugiau laiko skiria darbui. Galų gale svarbu įvertinti, į kokią poziciją sugrįžtama – į tą pačią ar keliami nauji tikslai ir iššūkiai, kas jau savaime kelia įtampą.
Tačiau visuose pokyčiuose yra ir pozityvių dalykų – tai skatina plėtoti ar atrasti savo asmenines galimybes ir darbo kompetencijas. Pavyzdžiui, dalies kolektyvo pasikeitimas gali būti netgi naudingas – darbo santykiai gali prasidėti ir kurtis iš naujo, be jau anksčiau turėtos nuomonės ar patyrimų. Itin svarbu, kad suteiktumėte sau laiko iš naujo prisitaikyti, pažinti naujus bendradarbius, įvertinti visus pokyčius – jokiu būdu neversti savęs iš karto „rodyti“ rezultatus. Normaliu atveju adaptacija gali trukti nuo vieno iki kelių mėnesių.
Kaip pasiruošti gyvenimo ritmo pasikeitimui? Juk per tuos metus moteris atprato nuo darbo, dienos darbotvarkė buvo visai kita? Kaip viską spėti?
Tokiems pokyčiams dažnai tikrai galima pasirengti iš anksto – svarbu planuoti ir labai gerai sudėlioti prioritetus ir galimą pagalbą. Vėlgi, individualios situacijos ir asmenybės lemia, kaip reaguojama į pokyčius – vieni su jais susitvarko greitai ir gerai, kitiems prireikia ilgesnio laiko.
Svarbu įvertinti visą esamą ir planuojamą situaciją – ar dirbsite visą darbo dieną, ar tik dalį. Taip pat susiplanuoti, kas liks su vaikeliu, kai būsite darbe, – artimi žmonės, auklė, darželis ir pan. Taip pat svarbu ir iš anksto numatyti, kaip elgsitės vaikelio ligos ar kitais atvejais.
Sugrįžus į darbą, taip pat tikslinga pasitarti su vadovu ar personalo darbuotoju dėl galimų situacijų vaiko ligos atveju, taip pat dėl privalomų laisvų dienų, jei auginate mažamečius vaikus, ir pan.
Dienotvarkė ir ritmas kels mažiau įtampos, kai atsiras struktūra ir tam tikros ribos.
Ne viena jaučia psichologinę įtampą – būdama darbe jauna mama nerimauja dėl vaikelio, kaip jam sekasi darželyje, su aukle ir t.t.? Kokie Jūsų patarimai tokioms moterims?
Labiau išskirčiau, kad psichologinė įtampa moterims gana dažnai kyla, kad nėra „geros/tobulos mamos“, netgi labai dažnai su grįžimu į darbą kartu pastebimas kaltės jausmas – kad „palieku vaikelį, per mažai skiriu dėmesio, netinkamai auginu, vaikas serga“ ir pan.
Kita vertus, kaltė ar nerimas – natūralūs jausmai, tik svarbu, kaip su jais tvarkomasi. Moterys, kurios ne dirba, o lieka namie, dažnai taip pat jaučiasi kaltos, ypač kad neprisideda prie šeimos biudžeto, jaučiasi priklausomos nuo vyro, kenčia jų karjera.
Bet kokiu atveju – normalu jaustis suirzusiu ir pavargusiu nuolat būnant su vaikais, todėl darbas, visą ar pusę dienos, tikrai padeda, nes kitą laiką su vaikais galime leisti prasmingiau ir kūrybiškiau.
Manau, jog ypač svarbu, kad vaikelį paliekate saugioje aplinkoje ir kad nėra itin dažno jūsų vaiku besirūpinančių žmonių nenuoseklumo – dažnos auklių ar auklėtojų darželiuose kaitos ir pan. Vaikas saugiai jaučiasi, kai formuojasi prisirišimas prie nuolat jį prižiūrinčio asmens. Todėl prasminga auklę pasirinkti kiek įmanoma anksčiau ir kurį laiką leisti laiką kartu su ja ir vaikeliu. Kuo labiau pasitikėsite aukle, tuo mažiau laiko praleisite rūpindamasi dėl vaikelio. Taip pat galite paskambinti auklei dieną ir pasiteirauti, kaip sekasi. Tai padės jaustis ne taip nutolusiai nuo vaiko.
Kaip dėl kvalifikacijos: juk per buvimo atostogose laiką darbuotojai galėjo tobulėti, o Jūs buvote namie? Galbūt reikia namie prieš grįžtant į darbą prisiminti įgūdžius, atnaujinti žinias?
Manyčiau, kad nėra tikslinga dar prieš sugrįžtant prisiminti įgūdžius. Tik sugrįžus ir įvertinus visus pokyčius, svarbu susidaryti bendrą vaizdą, kas pasikeitė, kokių įgūdžių ar žinių jums reikia, ir sau pačiai išsikelti siekiamus tikslus. Kita vertus, svarbu įvertinti, kokie žmonės su jumis vėl dirbs – ankstesni kolegos ar nauji. Skirtingos asmenybės visuomet formuoja skirtingą bendravimo kultūrą ir atmosferą.
Sugrįžus į darbą tikrai prasminga ir reikia kalbėtis su vadovu ir personalo skyriuje dirbančiais žmonėmis, kurie atsakingi už supažindinimą su pokyčiais, motyvacine sistema ir pan. Pokalbiuose su vadovais iškelti tikslai dažnai padeda suvokti, kokias stiprias puses turite, o ką dar reikėtų tobulinti ar įgyti naujų kompetencijų. Toks planas paprastai gali sumažinti nerimą ir padeda produktyviau siekti rezultatų ir įsilieti į kolektyvą. Svarbu, kad suteiktumėte sau laiko adaptacijai ir pokyčiams įvertinti.
Kiek galima dalintis su kolegomis apie savo vaikų pasiekimus ar rūpesčius? Juk ne visiems tai gali būti įdomu?
Manau, kad čia tikrai galioja „sveiko proto“ principas . Vaikas yra labai svarbi jūsų gyvenimo dalis ir normalu pasidžiaugti pasiekimais ar nutikimais su kolegomis, kartais pasidalinti rūpesčiais, paprašyti pagalbos ar galų gale laisvos dienos. Bet svarbu nepamiršti, kad esate darbo aplinkoje, kur egzistuoja tam tikros ribos, skirtingos asmenybės ir rezultatų siekimas. Darbas tikrai neturi tapti vieta, kur jūs dalinatės asmeniškiausiais gyvenimo dalykais.
Psichologė-psichoterapeutė Rūta Butkutė
UAB „Romuvos klinika“
Rotušės a. 23, Kaunas
Tel.: +37064422448; 8 37 20 20 48
