Kam yra rizika patirti insultą?
Kardiologai pastebi, kad labiau už infarktą žmonės bijo insulto. „Geriau jau staigi mirtis negu išlikti prikaustytam prie lovos“, – sako jie. Ir tai suprantama, nes insultas nepraeina nepastebimai, dar daugiau – tai dažniausia suaugusiųjų neįgalumo priežastis. Skaičiuojama, kad apie 40 proc. insultą patyrusių žmonių negali gyventi savarankiškai.
Insultas pakerta vis jaunesnius
Anot Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos klinikos Širdies aritmijų sektoriaus vadovo prof. Aro Puodžiukyno, smegenų audinio žūtis – insultas nėra vien pagyvenusių žmonių liga. Be abejo, amžius – svarbus insulto rizikos veiksnys, tačiau vis daugiau jaunų asmenų, 40-mečių ar 50-mečių, ir Lietuvoje gydomi nuo insulto. Insultas gali ištikti ir paauglius ar vaikus.
Pagrindiniai insulto rizikos veiksniai gerai žinomi. Tai aukštas kraujo spaudimas, cukrinis diabetas, širdies ligos, mažas fizinis aktyvumas, gausus riebaus maisto, alkoholio vartojimas, rūkymas, nutukimas, krešėjimo sistemos sutrikimai, kt.
Priminsime, kad insultas būna išeminis, kai smegenų kraujotaka sutrinka dėl kraujagyslės užsikimšimo, ir hemoraginis, kai įvyksta kraujo išsiliejimas į smegenis plyšus kraujagyslei.
Kuo pavojingos širdies ligos?
Širdies ligos, o būtent prieširdžių virpėjimas, pavojinga liga, nes, anot profesoriaus, yra sunkiausių insultų priežastis. Prieširdžių virpėjimas – visiškai neritmiška širdies veikla, kai širdies susitraukimų dažnis būna didesnis už normą, mažesnis arba ją atitinka. Pačios aritmijos žmonės dažniausiai nejaučia, jie skundžiasi dusuliu, nuovargiu, fizinio krūvio netoleravimu, oro trūkumu. Tiesa, žmogus gali jausti pavienius širdies permušimus – tam tikras permušimų skaičius per parą yra laikomas norma.
Sergant prieširdžių virpėjimu, didėja išeminio insulto tikimybė, kai trombas susiformuoja širdyje, tiksliau, kairiajame prieširdyje. Šio insulto pasekmės daug sunkesnės. Todėl, anot prof. A.Puodžiukyno, itin svarbu užbėgti galimam insultui už akių. Kaip? Nustatyti prieširdžių virpėjimu sergantiems žmonėms insulto riziką ir ją mažinti skiriant atitinkamų vaistų – antikoaguliantų, t.y. trombų susidarymą slopinančių medikamentų.
Kam didesnė rizika susirgti prieširdžių virpėjimu?
Anot prof. A.Puodžiukyno, didžiausias prieširdžių virpėjimo rizikos veiksnys yra amžius, padidėjęs kraujo spaudimas, vožtuvų ydos, širdies kamerų išsiplėtimas, širdies raumens sustorėjimas, skydliaukės sutrikimai. „Kaip jau sakiau, amžius didina šios ligos išsivystymo tikimybę, tačiau ne visada. Prieširdžių virpėjimą palyginčiau su žilais plaukais. Paprastai žili plaukai atsiranda vyresniems, tačiau būna, kai pražyla jauni, 30-ties ar net 20-ties nesulaukę žmonės. Taigi ir prieširdžių virpėjimas gali pasireikšti jauniems, ir tai siejama su genetiniais veiksniais“, – aiškina profesorius.
Kas didina insulto riziką?
Gydant prieširdžių virpėjimą, viena svarbiausių užduočių išlieka apsauga nuo insulto. Kaip atrinkti pacientus, kuriems insulto rizika didelė? Anot prof. A.Puodžiukyno, 2010–2012 m. buvo atnaujintos Europos kardiologų draugijos (EKD) prieširdžių virpėjimo gydymo rekomendacijos, ir jose iš esmės pakeistas požiūris į insulto riziką. „Jeigu anksčiau gydytojai nustatydavo, kuriems pacientams rizika patirti insultą didelė, tai dabar atnaujintose rekomendacijose teigiama, kad visiems pacientams, sergantiems prieširdžių virpėjimu, insulto rizika yra didelė, išskyrus tuos, kuriems rizika tikrai maža. Taigi anksčiau gydytojai naudojo skaičiuoklę, kuri atrinkdavo didelės insulto rizikos pacientus, dabar, priešingai – mažos“, – pažymi profesorius.
Požymiai, kurie didina insulto riziką sergant prieširdžių virpėjimu, yra širdies nepakankamumas, arterinė hipertenzija, amžius (jeigu daugiau nei 75 m. – insulto rizika labai didelė, jeigu daugiau nei 65-eri – didelė ir pan.), jau patirtas insultas, periferinė embolija ar praeinantis smegenų išemijos priepuolis, cukrinis diabetas, kraujagyslių ligos, moteriška lytis. „Jeigu suskaičiavę balus gauname nulį, vadinasi, pacientui insulto rizika yra maža ir antitrombozinio gydymo jam nereikia. Visiems kitiems pacientams turėtų būti skiriamas gydymas antikoaguliantais, t.y. trombų susidarymo riziką mažinančiais vaistais“, – aiškina pašnekovas.
Kodėl svarbus antitrombozinis gydymas?
Europos kardiologų rekomendacijose didžiulis dėmesys skiriamas antitromboziniam gydymui, t.y. tam, kad insultas neįvyktų. Kaip jau minėta, visiems pacientams, sergantiems prieširdžių virpėjimu, kuriems nustatyta didelė insulto rizika, turėtų būti skirtas gydymas kraują skystinančiais vaistais.
„Vėlgi, pagal EKD rekomendacijas, didžiajai daugumai pacientų turėtų būti skiriama naujųjų vaistų, t.y. ne vitamino K antikoaguliantų, nes jie nuo insulto apsaugo geriau, o kraujavimo rizika mažesnė. Tiesa, ne visi pacientai jų gali vartoti dėl to, kad ši grupė vaistų nėra kompensuojama. Ne manau, kad valstybė kaip strutis gali kišti galvą į smėlį lyg tokios vaistų grupės nebūtų. Reikėtų spręsti šią problemą. Juolab kad šie naujieji vaistai – ne vitamino K geriamieji antikoaguliantai – nėra kosmetinis gydymo metodikų pataisymas, tai yra nauja revoliucinė vaistų grupė, kuri įtraukta į standartines Europos kardiologų draugijos gydymo rekomendacijas, o jų vartojimas smarkiai sumažina insulto riziką“, – pabrėžia profesorius.
