Tik apie pusė sergančiųjų dirgliosios žarnos sindromu pagalbos kreipiasi į medikus
Kenčia, bet nesikreipia
Tikslios sergamumo dirgliosios žarnos sindromu statistikos Lietuvoje nėra, tačiau, atsižvelgiant į europines tendencijas, daroma prielaida, kad ir mūsų šalyje paplitimas yra panašus, ir sergančiųjų skaičius yra apie 11-12 proc. Kai kurie šaltiniai skelbia, kad kartą per gyvenimą dirgliosios žarnos sindromo simptomus patiria net kas ketvirtas, t.y. apie 25 proc. žmonių. Tiesa ne visi iš jų ieško pagalbos. Tyrimų duomenimis, tik apie puse kenčiančių dėl dirgliosios žarnos sindromo kreipiasi į gydytoją. Tai lemia daug priežasčių. Pirma, kad nemažai daliai žmonių dirgliosios žarnos sindromo simptomai praeina savaime. Antra, kad žmonės, kurių simptomai lengvesni, susitaiko su jais, apriboja savo bendravimą, keliones ir t.t. Taip neturėtų būti, bet žmonės kantrūs. Neretai pagalbos pradedama ieškoti tik tuomet, kai liga ženkliai paveikia gyvenimo kokybę, darbą, kai simptomai yra sunkūs.
Dirgliosios žarnos sindromo rizikos veiksniai yra moteriškoji lytis, jaunesnis negu 50-ies metų amžius, genetinė predispozicija, tam tikros ligos (depresija, nerimo sutrikimas), psichologinės traumos, ankstesnės infekcijos, antibiotikų vartojimas. Pastaruoju metu gydytojai stebi, kad besiskundžiančiųjų dirgliosios žarnos sindromu simptomais daugėja, nes šiuolaikinis gyvenimas kupinas streso, įtampos, nerimo, dažno mūsų mityba yra neracionali ir nesubalansuota. Galiausiai visa tai prisideda prie dirgliosios žarnos sindromo atsiradimo. Beje, šis sindromas pasireiškia ne tik suaugusiesiems, jis gali kamuoti ir vaikus.
Mažiems vaikams funkciniai virškinimo trakto sutrikimai yra dažniausia apsilankymo pas gydytoją priežastis. Kūdikiams šie sutrikimai pasireiškia diegliais su maisto atpylimu, vidurių užkietėjimu. Pilvo skausmas, pilvo pūtimas, viduriavimas ir vidurių užkietėjimas dažniausiai yra susiję su dirgliosios žarnos sindromu ir gali turėti didelių pasekmių kasdieniam vaiko gyvenimui. Stresas ir nerimas taip pat gali paskatinti arba pailginti tam tikrų simptomų pasireiškimą, ypač skausmą.
Kokiais pagrindiniais simptomais pasireiškia?
Dirgliosios žarnos sindromas – tai virškinamojo trakto motorikos sutrikimas, pasireiškiantis pilvo skausmu ar diskomfortu, pasikeitusiu tuštinimosi dažniu ir pobūdžiu. Pilvo skausmas yra pagrindinis šio sindromo diagnostikos kriterijus. Be šio simptomo, kartu kamuoja tuštinimosi sutrikimai. Jie gali būti susiję su tuštinimosi dažniu, pakitusia išmatų forma ar konsistencija. Dirgliosios žarnos sindromas diagnozuojamas, kai minėti simptomai vargina mažiausiai 6 mėn., o skausmas jaučiamas mažiausiai kartą per savaitę ir tęsiasi 3 mėn.
Dirgliosios žarnos sindromas gali pasireikšti segant bet kokia liga. Tai – savarankiškas sindromas, jis nėra kokios nors ligos komplikacija.
Pagrindiniai dirgliosios žarnos sindromo simptomai:
- pilvo putimas;
- pilvo skausmas;
- tuštinimosi sutrikimai;
- padidėjęs dujų išsiskyrimas.
Kartu su šiais pagrindiniais simptomais, gali varginti rėmuo, galvos/nugaros skausmas, netgi šlapinimosi sutrikimai, skausmingi lytiniai santykiai.
Dirgliosios žarnos sindromas diagnozuojamas įvertinus klinikinius simptomus, nes struktūrinių pakitimų ar biologinių žymenų neįmanoma aptikti. Šis negalavimas yra banguojančios eigos, o ir pasireikšti gali labai įvairiai – vieniems simptomai būna lengvi, kitiems – itin sunkūs.
Remiantis ROMOS IV kriterijais, sudarytais 2016 m., dirgliosios žarnos sindromas skirstomas į keturis potipius:
- su vyraujančiu vidurių užkietėjimu;
- su vyraujančiu viduriavimu;
- su mišriais tuštinimosi įpročiais;
- be minėtų potipių arba kai labiausiai vargina skausmas, o tuštinimosi sutrikimų beveik nėra.
Gretutinės psichikos ligos, tokios kaip nerimas, depresija ir somatizacija (kai psichikos sutrikimas imituoja fizinio kūno ligas) yra dažnos pacientams, sergantiems dirgliosios žarnos sindromu.
Priežastys ir dirgikliai
Dirgliosios žarnos sindromo priežastys iki galo nėra aiškios, o pats negalavimas išlieka mokslo tyrimų objektu. Tačiau šiandien jau žinoma, kad esant dirgliosios žarnos sindromui, nustatomas pakitęs žarnų atsakas į įvairius dirgiklius, peristaltikos pokyčiai. O dirgikliai gali būti įvairūs: stresas, maistas, nuovargis, įvairios gretutinės ligos, vaistai.
Mokslininkai nustatė, kad po bakterinės infekcijos, sukėlusios ūminį viduriavimą, rizika susirgti dirgliosios žarnos sindromu padidėja penkis kartus. Tyrėjai iškėlė prielaidą – kad tai gali būti susiję su ryšio tarp smegenų ir žarnyno sutrikimu, žarnyno mikrobiotos disbalansu. Daugeliu atvejų, sergant dirgliosios žarnos sindromu, prarandama mikrobiotą sudarančių bakterijų rūšių įvairovė: stebimas mažiau „gerųjų“ ir daugiau „blogųjų“ bakterijų kiekis žarnyne. Tai sukelia žarnyno motorikos problemų: sulėtėja žarnyno turinio judėjimas, sutrinka žarnyno barjeras, jis tampa pralaidžiu, išsivysto uždegimas. Dirgliosios žarnos sindromas sukelia padidėjusį gleivinės jautrumą, dėl kurio įprasti reiškiniai, tokie kaip žarnyno dujų judėjimas, tampa skausmingi.
Daug žadantys duomenys apie probiotikus
Dirgliosios žarnos sindromo valdyme svarbi vieta tenka pacientų mokymui, aiškinimui apie ligą ir psichikos sveikatos įtaką šiam negalavimui. Pacientams reikia paaiškinti, kaip svarbu yra nusiraminti, vengti įtampos, streso, nes psichikos sveikatos blogėjimas iš karto provokuoja ligos paūmėjimą. Todėl būtina skirti pakankamai laiko miegui, poilsiui, fiziniam aktyvumui. Maistas sergant dirgliosios žarnos sindromu, be abejo, taip pat atlieka labai svarbu vaidmenį. Sergantiesiems aktualu valgyti reguliariai, didinti skysčių ir skaidulinių medžiagų kiekį.
Suaugusiesiems, be kontroliuojamos dietos, gydymo galimybės apima antispazminius vaistus, vidurius laisvinančius vaistus ir vaistus nuo viduriavimo. Taip pat visada rekomenduojama vartoti probiotikų. Probiotikai – tai gyvi mikroorganizmai, kurie vartojant tinkamais kiekiais, yra naudingi šeimininko sveikatai.
Šiandien mokslas pateikia daug žadančių duomenų apie probiotikus, ypač bifidobakterijas (pavyzdžiui,b. infantis) ir laktobakterijas. Taip pat kalbama ir apie mikrobiotos transplantaciją. Tačiau visos šios mokslo kryptys dar reikalauja didelio masto klinikinių tyrimų.
Šaltinis:
