Viršvalandžiai darbe. Kaip mandagiai ištarti „ne“ savo vadovui?
Nuo 2010 m. mūsų šalyje priimtos Darbo kodekso pataisos, leidžiančios dirbti viršvalandžius. Jei anksčiau dirbti po darbo darbdavys galėjo versti tik išimtiniais atvejais, dabar tam sudarytos palankesnės sąlygos – tereikia rašytinio darbuotojo sutikimo arba prašymo. Tačiau ne visi darbuotojai nori dirbti viršvalandžius, bet, bijodami prarasti darbą, vengia atsisakyti. Apklausos rodo, kad tik penktadalis lietuvių nedirba viršvalandžių.
Kalbamės su psichologe Laura Bratikaite.
Ištarti „ne“ ir nebūti atleistam? Įmanoma?
Visų pirma reikia sau pasakyti, kad atleistas gali būti ir tas, kuris dirba viršvalandžius, ir tas, kuris nedirba. Kodėl? Nes nedirbantis viršvalandžių nepervargsta, tad, galima manyti, padaro mažiau klaidų. Dirbantis viršvalandžius gal ir pelno tuosyk vadovo malonę, tačiau tikėtina, kad dėl darbo krūvio didės klaidų tikimybė. O tada jau klausimas – ar ilgesnės darbo valandos „kompensuos“ darbo kokybę?
Antra taisyklė – vengti skubotų „taip“ arba „ne“. Jeigu tai vienkartiniai viršvalandžiai ir jeigu, žinoma, į galvą atėjo puiki atsisakymo priežastis arba tokia priežastis iš tiesų egzistuoja, atsakykite iškart. Jeigu tai ilgalaikiai viršvalandžiai – būtina pasiūlymą apsvarstyti. Padėkokite vadovui už suteikiamą jums galimybę ir pasakykite, kad, prieš duodami atsakymą, norite apsvarstyti savo galimybes. Kaip priežastį galite nurodyti tai, kad reikia pasitarti su antrąja puse, nes, pradėjęs dirbti ilgiau, jūs, pvz., negalėsite paimti vaiko iš darželio, tad jums būtina pasitarti šeimoje.
Jeigu paprašėte laiko, atlikite situacijos analizę. Iš tiesų apgalvokite, ką jūs veikiate savaitės laikotarpiu ir ar vedate darbo kalendorių, kuriame valandų tikslumu surašyti planuojami atlikti (o atitinkamai ir atlikti) darbai. Gal iš tiesų yra valandų, kurias prasvajojate, nes, pvz., pirmadieniais iki pietų su puodeliu kavos šnekučiuojatės su kolegomis ir laukiate, kada apims įkvėpimas dirbti? Galbūt nereikia viršvalandžių, nes jei sumažintumėte pokalbių su kolegomis kiekį bent pusvalandžiu per dieną, štai ir gautųsi papildomas pusdienis, kurį skirtumėte darbui.
Jeigu dirbate nuo pirmos iki paskutinės darbo valandos „visu režimu“, tuomet klauskite savęs – ką jums viršvalandžiai duos ir ko teks atsisakyti? Jei nuostoliai menki, – dirbkite, o jei ne, – ruoškitės pokalbiui su vadovu.
Ar būtina motyvuoti savo atsisakymą? Kokią motyvaciją viršininkas supras?
Tyrimai rodo, kad nemotyvuotą „ne“ vadovai linkę suprasti kaip akiplėšiškumą, nepagarbų elgesį ir konfrontavimą. Todėl rekomenduojama visuomet pasakyti, kodėl negalite įvykdyti vadovo prašymo, kad vadovui nereiktų pačiam interpretuoti jūsų atsisakymo: ką jis tuo nori pasakyti? nori paaukštinimo, bet nenori nė piršto pajudinti? kokia čia naujiena – nenori dirbti? ir pan. Geriausia atsisakymo priežastis – šeima. Suasmeninta informacija skatina vadovo empatiją ir mažina priešiškumą darbuotojo atžvilgiu. Pvz., „Mielai likčiau darbe, bet turiu šuniuką, jis lauke buvo tik 6 val. ryto, jei negrįšiu iki 18 val., jis, vargšiukas, labai kentės…“ Kas lieka daryti vadovui – negi reikalauti kankinti gyvūną?..
Ar galima sakyti, kad yra tam tikras žmonių tipas, kuriems apskritai sunku ištarti „ne“ ir kurie dėl to kenčia?
„Ne“ ištarti sunku į konformizmą linkusiems žmonėms. Konformizmas – elgsenos ar įsitikinimų pakeitimas, siekiant prisiderinti prie kitų. Konformizmui būdinga: nuolaidumas, paklusnumas ir pritarimas. Žmogus prisiderina prie vadovo lūkesčio (dirbti viršvalandžius) ir paklūsta tam, kad sulauktų atpildo (didesnis darbo užmokestis, karjeros galimybės, vadovo prielankumas ir t.t.) arba išvengtų bausmės (neperkels į aukštesnes pareigas, supyks, bus sunku dirbti, atleis iš darbo patį pirmą ir t.t.). Pritarimas pasireiškia tuomet, kai nuoširdžiai tikime, kad mūsų viršvalandžiai labai reikalingi: „be jų nepavyks įgyvendinti projekto laiku“, „be mano dalyvavimo jie nepasirašys sutarties“ ir t.t. Kuo stipresnė komandos dvasia kolektyve, tuo sunkiau darbuotojui savo asmeninius poreikius iškelti aukščiau komandos poreikių. Štai todėl įmonėse ir formuojama vidinė kultūra, vertybės, skatinamas komandinės dvasios kūrimas.
Kuo kenkia nemokėjimas pasakyti „ne“ ir ar tai atsiliepia sveikatai?
Nemokėjimas pasakyti „ne“ pavojingas tuo, kad ilgainiui gali susidaryti situacija „kiek krauna, tiek veža“, o tai bus tiesus kelias į profesinio perdegimo sindromą. „Perdegusiam“ darbuotojui būdingi tokie simptomai: žmogus nuo pat ryto vos atmerkęs akis jaučiasi pavargęs, trūksta energijos, gali varginti galvos skausmai ar virškinamojo trakto sutrikimai, visą dieną vargina mieguistumas, nesinori dirbti, norisi tik eiti namo ir miegoti. Rūpesčio kelia ir atsiradusi nemiga, pvz., ankstyvas prabudimas maždaug nuo 4 val. ryto arba, priešingai, nesugebėjimas užmigti vakarais iki 2–3 val. nakties, taip pat sunku keltis ryte, kai reikia į darbą.
Tokiais atvejais atitinkamai padidėja irzlumas kolegų ir namiškių atžvilgiu. Atsiranda priešiškumas atliekamam darbui, nebesugebama koncentruotis į esmę, užstringama ties smulkmenomis, tampa sunku atlikti tai, kas anksčiau greitai pavykdavo. Svarbiausia „blogybė“ – nebesinori eiti į darbą.
Patariame… kaip pasakyti „ne“ nesupykdžius vadovo
Atsisakyti apgalvotai ir motyvuotai. Kalbėti ramiu tonu ir neskubant. Būtinai atsisakyti žodžiu. Nesiųsti atsisakymo paštu, nes tuomet perskaitytam tekstui gali būti priskirta klaidinga intonacija, o tai galėtų pakeisti žinutės prasmę. Trumpai pasakyti, kad dėkojate vadovui už išreikštą pasitikėjimą, jog pasiūlė užduotį būtent jums, ir kad apgailestaujate, jog turite atsisakyti dėl… (nurodyti priežastį). Taip pat pasiūlyti vadovui alternatyvių sprendimų.
Ir… nesijausti kaltam. Prisiminkite statistiką: sėkmingiau karjeros laiptais kyla ne tie, kurie visada vadovui sako „taip“, o tie, kurie moka argumentuotai pasakyti „ne“ (tiesa, ne daugiau nei 25 proc. visų prašymų).
Konsultavo psichologė Laura Bratikaitė (www.seimospsichologas.lt, tel. 8 668 00 000)
